- dribkus
- drìbkus sm. (2) 1. drimba, sudribėlis, apsileidėlis: Tai drìbkus, niekad nesusitvarko! Pžrl. Tai da drìbkus – iki pietų nė gyvulių nepašėrė Alvt. Žiūrėk, koks drìbkus, ką tik paeina! Nm. Ką aš su tuo drìbkum pradėsiu, man reik vikraus vyro Gs. Ji jau tokio drìbkaus (sudribusio, sutukusio) kūno Gs. Ar ir tą drìbkų pavadino linų myt? Skr. 2. panašus į polką, dribsint šokamas šokis, dribsukas: Pašoksim drìbkų VšR. Gana tų polkų, velyk drìbkų pagrajyk VšR.
Dictionary of the Lithuanian Language.